Seriously, žmogai, aš nuoširdžiai patariu visiems architektams, seniems ir pradedantiems, nebemėginti marketinti klientams savo namų kaip "puikus pasyvaus namo sprendimas".
Pirmiausia, niekas iš tikro nenori tikro pasyvaus namo. Žiūrėti iliustraciją posto gale.
Antriausia, iš visų namų, kuriuos teko sutikti kaip pavyzdžius, tik vienas pastatytas yra actually pasyvus - and it is ugly as hell. Also, jis buvo statytas pirmiausia kaip pasyvus, ir tik paskui parduotas, ir baisi tiesa yra ta, kad tik todėl tas jau namas ir galėjo būti įgyvendintas kaip toks.
Nes šiaip žmonės pasistato ugly as hell namus ir juose puikiai sau gyvena, bet in the process, kol juos projektuojasi patys, tas namas praranda 60 procentų viso pasyvumo ir lieka tik plain ugliness, bet ugliness čia beside the point, nes čia jau architekto ir kliento komitetinio sprendimo pasekmė. Ahem.
So pažūrim, kodėl taip yra ir kodėl užsakovas pats sau projektuodamasis namą, jo dažniausiai niekada nepadarys pasyviu, išskyrus atskirus, very much coveted, atvejus.
Tokiam namui reikia rekuperacinės sistemos, didelės sienų ir stogo varžos (apie 10), kuo paprastesnės namo ir stogo konstrukcijų konfigūracijos, vakuuminių nevarstomų langų, geoterminio šildymo, lietaus vandens talpos, šilumos kolektorių, teisingos orientacijos pasaulio šalių atžvilgiu, praktiškai aklinos šiaurinės pusės, apželdinto stogo; optional - antroji šviesa paprastai gali tarnauti kaip gera vėdinimo sistema, jei dideli langai prišildo (tarkime, svetainėje, kuri yra vienaaukštė šlaitiniu stogu, stoge įrengti automatiniai stoglangiai vasaros metu gali tarnauti kaip natūralios ventiliacijos ištraukimas), stiklinės verandos ir betoninės grindys tarnauja kaip šilumos agregatoriai, ir rūsyje turi būti komposto dėžė, kurioje pasigaminančios dujos perduodamos į viryklę or something.
In a nutshell, tai yra betoninės konstrukcijos kubikas (betonas-apšiltinimas-betonas, betonas ir medinis karkasas being turbūt labiausiai ekologiškos ir locally sourced medžiagos), su stikline siena iš pietų ir betoninėmis šildomomis žiemą grindimis, aklina arba įleista į žemę šiaurine siena, pietinėje pusėje svetainė su dvigubu aukščiu ir stoge atsidarančiais kupoliniais stoglangiais vėdinimui, prieš svetainę plaukimo baseinas, šildomas nuo kolektorių, kuris vasarą tarnauja kaip "water mirror", plokščiu stogu, ant kurio patogu įrengti rezervuarus ir jį apželdinti. Sounds perfectly nice, doesn't it? :)
O čia yra namas, kuris 2010 metais išrinktas Tautos namu:
There.
N.B. aš čia niekur net nesvarstau įrengimo, eksploatavimo kainų skirtumo ir kokio nors atsipirkimo, nes čia jau visai kiti klausimai.
N.B.2 yra skirtumas tarp passive ir low energy consumption namų, tas tautinis namas gali būti ir tuo jau low, gerai nutiuninus.
Čia mes su draugais turėjom trumpus apsikeitimus nuomonėmis visokiuose socialiniuose tinkluose ir kadangi aš turiu glorious kelias minutes nedarbo, let's have a look at naujieji žurnalistai. Namely, pastaruoju metu populiarėjantį burbėtoją Užkalnį (visuomenė neturėtų savo įmonių vadinti "kepyklėlėmis", Vilniaus downtownas sucks, lietuviai iš esmės yra lochai ar kažkoks panašus prominamas nuomonių rinkinys). Čia visas rantas yra apie šitą random pasisakymą, kuris breakino camel's back. Nors turiu prisipažinti, kad iš viso esu skaičiusi kokius du-tris jo pasisakymus, kurie buvo in the same vein, ir I like generalisations.
Aš gerbiamą žurnalistą irgi judginu apie tai, kaip anas pasisakė apie Vilniaus aukštuminį downtowną, and I should not be doing that, nes jo kompetencija nėra miestu planavimas if any - bet apie tai ir yra visas postas.
In meritocracy, kuria remiantis pats Užkalnis sarkastiškai denouncina visą "elitą", you ought to be judged by your employable, payable, marketable skills - be it political, manual or aestethical, - and that decides your pecking order.
While visas tas "elitas" televizoriuje, turintis short-lived ir dirbtinai manufactured marketable skills, kurį masėms iškelia media reality show metodais, yra atsakingas prieš savo auditoriją ir turi palaikyti blizgų fasadą arba entertaininti juos inevitable šlovingu griuvimu žemyn, vienetai žmogų kūrėjų, kurie necaterina toms konkrečioms masėms arba caterina žymiai mažesnei masių daliai, yra less vulnerable and troll-worthy.
Šitam kontekste Juozas, apie kurio intelektualinius sugebėjimus aš nesu geriausios nuomonės, nes jo knygos ir pasisakymai dažniausiai yra graudžiai vaikiški, yra pats tikriausias elito atstovas. Fuck, I would be happy sugebėti siūti like that. Taip pat tiesa yra tokia, kad šiuos jo įgūdžius vertinti Užkalnis greičiausiai irgi yra nekompetetingas. Kaip ir Vilniaus aukštuminę miesto dalį.
So fucking what, kad Juozukas padejavo apie savo litus? Naomi Watts suknelės, while showed the world Statkevičių, nebūtinai turejo buti profitable, ir net jei buvo, this is not the fucking point. Juozas might not have a fucking clue, kaip valdyti rogue vagių bankus, bet jam ir nepriklauso. O Šimonyte nemoka dėlioti nėrinių rožių ant skrybėlės, bet yra pakankamai protinga, kad apie tai viešai nepasisakytu, so let's not troll about that. Elito fasado žlugimas? Kokio fasado? Kurio elito?
Vienintelė Juozuko problema, kad anas, kaip ir John Galliano, neshutupina ir neina atgal į savo siuvyklas, o viešai reiškia mažai kompetetingas nuomones sau nesuprantamais klausimais. Bet čia sort of yra žema trollinti vaikiną ir iš to padaryti lietryčio straipsniuką, panašiai kaip tyčiotis iš parolimpinių žaidynių.
Kai Užkalnį išspausdins NewYorker in "40 best writers under 40" sekcijoje ir užtikrins jo marketable, employable, impact-making-in-society skills, jo vieta in meritocracy bus tokia pat, kaip Juozo, kuris internationally yra žinomas dėl savo įgūdžių, o ne dėl durnų pasisakymų apie valdžios metodus. Kol kas ta vieta yra way, way žemiau.
Ir while aš suprantu, kad tas opusas buvo dar vienas pasisakymas, kad lietuviai, didžioji dauguma of them, yra pavydūs lochai, ir talentingesni žmogai neturėtų suteikti tiems lochams džiaugsmo, I choose to ignore it. Nes like, vėl burbate apie varguolių mases? Again?
Now, if you'll excuse me, as einu panaudoti savo employable skills :)
E-Maksima nusprendė padaryti kalėdinę dovaną ir kartu su standartiniu pampersų ir vandens šipmentu generously įdėjo visiškai naują, dar dažais kvepiantį "Bzn start" žurnalą. Mūsų namų ūkis apmirė giliam susižavėjime ir jį perskaitė. Namų ūkio narius iki šiol gaivinam nuo tokio šviežios ir naudingos informacijos kiekio. Kadangi nemanau, kad čia mes vieni turim kentėti tokius žurnalistikos išpuolius, papasakosiu ir jums, apie ką anas, išsamiai.
Ant viršelio kažkodėl yra stilizuotas Kremliaus logotipas, o tamsiu ir neišskaitomu šriftu užmaskuotas nevjebennas Kasparaičio skundas "Dieve, aš užaugau rūbinėje" puikiai papildo naudingą jaunajam verslininkui įžvalgą " Šlovė ir pinigai susuka protą". Taip pat ūkanose šmėžuoja kažkoks tamsus buferis ir vienas ratlankis. Also, ogromnyje botinki. Kol kas viskas visiškai neaišku.
Ar tai to biznio gal nereik tada daryt, kad ta šlovė su pinigais protą susuka? Čia message dar kiek escapes me. Užtat kitą kartą siūlau va tokį viršelį, kad būtų aišku:
Kadangi baisiai atsibudo nedidelė banšė, pratęsiu vėliau - ten buvo ypatingai džiuginantis Skaisgirio pasisakymas ir disertacijų gynimo sąrašas :)
Pirma, now that we are back to lietūs ir darganos, let me entertain you with some well rehearsed shots of better place, also puikia reklama Avent pieno pre-producinimo ir storinimo equipmentui (nes - and this may come as a shocker - contrary to public opinion, aš nesu joks kūdikių žudikas):
Antra, šitas taip pat puikiai iliustruoja visišką helplessness maisto gamyboje, gerai bent, kad pusę laiko turėjom puikius draugus virėjus. Best kind of draugai, truly. Trečia, Tenerifė also yra visai nebloga vieta, jei gyveni šiaurėje ir važiuoji į pietus beach clubuose pahangint. Žuvis in salt crust yra to die for. Taip pat nežmoniškai gera vieta duoti vaikui bišken vitamino D:
Vaikas v axuje nuo vitamino D.
Ketvirta, Azuon yra puikus softas low cost airlines skrydžiams dėliotis (kai visai nesinori pirkti čarterinio reiso į dviejų starsų viešbutį vien tam, kad ten nusigautum), tik ne tada, kai visas Londonas apsirūkuoja ryte, pirmasis skrydis link jo vėluoja dvi valandas, antrasis skrydis iš jo namo jau kažkodėl išskrenda laiku, ir prasideda epinis bėgimas su kūdikiu ir lagaminais per Londono traukinius ir undergroundą, kad spėtum į kitą skrydį ryte iš kito aerouosto. Spėkit, kiek tiksliai underground stočių yra accessible su vežimėliu? Po šito, manoma, kitas keliavimo taškas - Mogadišu.
Penkta, jej bogu, visas ekologinis vienkartinių sauskelnių momentas, kad jos "lengvai suyra ir/arba yra perdirbamos" sort of visiškai praranda savo ekologiją, considerinant, kad vis tiek kiekviena finer specimen of kūdikio vidinė veikla pakuojama į atskirą maišiuką, prieš metant į šiukšliadėžę.
Aš turėjau pakankamai laiko ir patirties iki dabar suklasifikuoti tą extremely self-righteous klasę į poklasius. Iš esmės dviratininkai, kaip rūšis, skirstomi į nelabai pavojingus ir žiauriai pavojingus.
Nelabai pavojingi yra tie, kur važinėja su aprangom, šalmais ir daugiau mažiau vaizduoja sportininkus. Šitie žino savo maršrutus, greičius ir orientuojasi pakankamai gerai, kad koks atsitiktinis vargšas praeivis su vežimėliu ir mažu piliečiu vežimėlyje galėtų ramiai koegzistuoti tose pačiose trąsose savo juostoje. Taip pat jiems priskiriamos tėvai ir vaikai su dviračiais, nes šitie tam tikruose savo gyvenimo etapuose buvo tais vargšais praeiviais su vežimėliais.
Žiauriai pavojingi dviratininkai atpažįstami iš krepšio dviračio priekyje, pilno ekologiškų prekių turgelyje pirktų kiaušinių ir ausinių, taip pat dažniausiai avimų converse kedasų. Šitie mano, kad, nepaisant tos jau užbrėžtos vežimėlinės juostos, jų kiaušiniai ir šiukšlių rūšiavimo įgūdžiai natūraliai jiems suteikia visas įmanomas pirmenybes prieš visokius niekingus kūdikius. Ypatingai tipiškas tokio dviratininko pavyzdys kažkada mane net yra maloningai pamokęs, važiuodamas pro šalį, kad aš neturėčiau skaityti knygos, o daugiau dairytis į šonus. Nes nu obviously, žiauriai pavojingas dviratininkas taigi nei supratimo, nei savo juostos, nei stabdžių neturi. Bvek.
"Incognito: The Secret Lives of the Brain" yra axujiena knyga, kur puikiai susiskaito stumdantis po Vingio parkus. Visa dėstoma koncepcija closely echoes daugelį mūsų pusgirčių ir pusblaivių bazarų balkonuose, kur viena iš pagrindinių mano mėgstamų tezių yra "there is no free will".
Ar bent jau mažų mažiausiai, "despite our hopes and intuitions about free will, there is currently no argument that convincingly nails down its existence". Aš labai atsiprašau, bet visi, kuriems įdomu, kaip iki šitos išvados reikia prieiti, tą knygą turi paskaityti patys, nes there is no way trumpam reziumė.
Aišku, ta konkreti išvada turėtų baisiausiai gąsdinti žmogus, kurie vis dar mano turintys sielą ir kūrėją, or someone equally significant, užtat net prasijuokiau, kai vakar radau straipsnį Slate magazine "Does evil exist? Neuroscientists say no." ir baisingai liūdną ir viltingą teiginį, kad gal:
"As for evil itself, the new neuroscience is unlikely to end the debate, but it may cause us to be more attentive to the phenomenon. Perhaps evil will always be like the famous Supreme Court pronouncement on pornography. You know it when you see it. I don't like its imprecision, but I will concede I don't have a better answer. Just that we can do better than the mechanistic, deterministic, denial of personal responsibility the neuroscientists are offering to "replace" evil with." Please, please, anyone - we can do better? Can we?
Nors iš esmės visos scientific knygos yra preaching to the choir - vis tiek tie, kurie tiki emociniu intelektu ir violetiniu su rožiniais taškiukais čakros sluoksniu, jų neskaito, nes visą jų laiką suryja "Karmos diagnostika" ir cargo cults.
And palate cleanser - I dislike Lady Gaga less now :))
passive house is actually dead
