"Kaip padaryti nežinomos funkcijos, axujieno dydžio projektą vietoje, kur niekada nebuvai ir google earth net neturi jo terraino, su afigenos komandos nariais A, B, ir C, padedant D, E ir F, per tris savaites: 101"
Pirma savaitė, savaitgalis:
A, B ir C susitinka ofise aptarti koncepcijos, pradžiai prisigeria ofise ir išgriūva paišyti ant servetėlių į barą, because that's how people should do it. Nupaišę krūvą highly konceptualių dalykų, ploja vieni kitiems per petį ir dar truputį išgeria, nors jau visai nebereikėtų. Kitą rytą dalykai nebeatrodo so fucking konceptualūs, mažulytė panika ensues.
Antra savaitė:
Niekas nedirba, nes nu obviously dar yra laiko. O koncepcija gi pizdačiausiai gera. Asmuo C, nujausdamas, kad čia tik ramybė prieš audrą, dėl visa ko pasiima atostogų pagrindiniam darbe.
Antros savaitės savaitgalis:
penktadienį A, B ir C užtvirtina pagrindinę mintį, spizdit kažką aukštom materijom, minimi Voronoi patterns, praneša apie ją D ir E ir iš džiaugsmo išeina į in vino. Prisimenami istoriniai asmenys Tolstojevskio vardu, parašę tokius kūrinius kaip "Anos Kareninos bausmė". Dainuojamos dainos apie eiklųjį arklį. Šeštadienį ryte B pradeda major lomkes, kad vis gi viskas blogai, A ir C taip nemano. Iki pie
tų vyksta kūrybinis ginčas. Biškį geriam ir raminamės mintim, kad vis tiek viskas yra jau pastatyta. Vakare
visiems kažkur reikia, sekmadienį visam ofisui major moralinis pachmielas, visi geria kavą. Prasideda masinis rūkymas prie kompų. Bet yra dar laiko.
O kadangi maksas kaip tik baigė gatherinti final points po kokių dviejų valandų, einu dirbti ir pratęsiu paskui.
Aš niekur nedingau ir neišėjau, bet pastarųjų dienų projektavimas mus yra nukėlęs į aiškinimąsi, kas tai yra scenos ardeliai realybėje, ir makalavimasi po lnobt užkulisius, o paskui sėdėjimą iki visiškos nakties prie daug kompų. So hang in there, do not despair.
Aš kuo labiau senstu, tuo mažiau galiu žiūrėti visokius so called tikrus filmus su pseudopsichologija, dramom, žmogų analize ir panašiai. In due time, matro, aš gyvensiu vien tik su martiniu, kostiuminėm dramom, miuziklais ir occasional Wong Kar-wai filmu, jei anas pažadės viską statyti kaip In The Mood For Love.
Disclaimer: jautrios sielos, vaikus mylintys, savo bazilikų plantacijas turintys, televiziją žiūrintys ir mėgstantys poeziją geriau neskaitykite.
Čia sekmadienį, šiaip ne taip atsiplėšus nuo 3dsmax stumdymo įgūdžių naujinimo, nusigrūdom su brangia senąja gimine į operhauzą Rachlinų paklausyt, ras jau jie pirmą kartą kartu trise groja. Rachlinai visai nieko, o ta antra dalis su Franck net visai užvežė, operhauzo šokoladas kaip visada rules (du paėmiau), vynas kaip visada sucks, o dar jie galėtų turėti rūkomąjį kur nors. Anyway.
Gi pasirodė, kad ten viskas su kilniu tikslu, kai prie įėjimo man įdavė žydrą liniuotą sąsiuvinį su UNICEF užrašu, o fojė stovėjo trys lentos, prie kurių rimtais veidukais darbavosi atvaryti vaikučiai. Gi pasirodo, kad čia live transliacija su Giržadu ir Kochanskyte, whoever they are. Ir pasirodo, kad mol dabar mes statysime mokyklą Afganistane. Šitoj vietoje mums su gimine prasidėjo sinchroninis eye roll - pradedant bišken nedapistu klipuku apie tai, kaip vargsta Afganistano vaikai, baigiant liūdna jos ekscelencijos Grybauskaitės nuotrauka ant sąsiuvinio paskutinio puslapio. Štai kaip gerbiama prezidentė atrodė Afganistane vaikystėje.
Tada į sceną iššokavo ex James Bond, greitai nutraukė visą tą nesąmonę valstybine kalba ir pradėjo varyt normaliai, angliškai. Moteriškė, kuri bandė išversti jo pizdiožą nacionalinės televizijos auditorijai, liko giliam pasimetime, nesuradusi pauzės įsiterpimui ir tyliai nuslinko atgal į užkulisius. Po to sekė abejotinos meninės vertės eilėraštukai apie žvėris ir naujo UNICEF geros valios ambasadoriaus paskyrimas, irgi angliškai.
Nu ir do not get me wrong, Afganistano vaikų man gaila - bet nu labdaros teikimas mokyklų statymo pavidalu majorly fucked up teritorijoje, kur suicidal bomberis tiesiog pradžioje pasidžiaugs šviežiai nubaltintomis sienomis, ant kurių gerai matysis blood spatter patternas, yra useless. Čia truputį echoinu vieną kitą tokį blogerį, bet taip jokių šalies problemų neišspręsi. Take Haiti ar Afganistaną - jų didžiausios bėdos yra visai kitur, ir lavonui uždėjęs makiažo sluoksnį, bendro dvoko nepanaikinsi.
Courtesy of draugės draugo draugas per visagalį feisbukį, something very, very awesome, kas mane labai maloniai supa prieš savaitgalio didžiuosius darbus ir mažulyyyčius balius. Warning: axujienai dramatiškas vokalas ahead. Qemm: pradžia primena Lisa Miskovsky I'm Alive, užtat irgi turi paklausyt :)
Škias, naujo absolutely alien projektavimo softo įvaldymas vyksta, kaip ir buvo žadėta visuose resolutionuose. Labai tik įdomus fenomenas su dėstytojais - vienas teigė, kad padaryti čia galima viską viskiausią, kitas sako, kad nixuja. Kadangi tas pirmasis buvo corporatively paid ir certified, nujaučiu farmacijos....ahem, projektavimo bendrovių sąmokslą, ir iš tikro grafinis cad editorius turi daugiau lankstumo and shit. O antrasis yra mūsų visų braižančių guru, jau bele kiek metų dėstantis visus penkiasdešimt computer aided design modulių ir prisimenantis visą savo chebrytę vardais po bele kiek metų, jei nors kartą su juo turėjai heated diskusiją apie LISP. Bet kai man puola aiškinti, kad čia taip padaryti NEGALIMA, ir dar pamokos metu, tada aš kažkaip susinervoju, jamu pelę ir pradedu baksnotis po meniu ir helpus, ir voila, pasirodo, galima. Panašu, kad visai credible psichologinis būdas priversti žmogą dirbti ir mokytis žvejoti, o ne tik rinkti dalijamą žuvį.
Dar biškį trūksta penkių aukštų ir dar krūvos daiktų, bet jau galima sakyti, kad einasi pusiau su bėda. Ir dar labai juokingas momentas - korporatyvinis dėstytojas mėgino ginti ankstesnių versijų toolbarų kapitalinį pridockinimą, kai jų negali pasidėti kur patinka, motyvuodamas visiškai baltais siūlais susiūtu argumentu, kad "kai keiti workstationus, tai nereikia ieškoti kiekvieną kartą iš naujo toolbarų and shit", visiškai eliminuodamas iš spektaklio profile settings exportą. Paskutinėj versijoj, matyt, audodesk pliaukštelėjo sau per kaktą ir nebėr jokio permanent dockingo. Dar grąžinkit command line dabar.
Seriously people, I am telling you - penkios valandos building infomation management software coursų po aštuonių valandų daugiabučių gamybos, sužinant some awesome news apie upcoming mūsų creative team konkursą kažkokioj šaly niolikos tūkstančių m² apimties, kur hell knows kur ta šalis yra, ir po to trys arba panašiai stoparikai vodkės chilloutui - gali išgydyti bet kokį žieminį nuotaikos nebuvimą. Jei jūs into that kind of shit. I fucking dare you.
Čia iš savaitgalinių pasėdėjimų prie vyno su visokiais žmogais trumpa reziumė, kaip įvyko aukštojo mokslo reforma. Pasakoja žmogus, atsakingas už konkrečios specialybės ugdymą: "Anksčiau dailės akademijoje priimdavo keturis vienetus scenografų, dabar visi, kurie praėjo pagal balus, turi teisę stoti ten, kur nori, ko pasėkoje turim šešiolika vienetų scenografų ir tik tą patį vieną vienetą dėstytojos. Vitražo specialybėn norėjo vienas vienetas, ir dabar visa vitražo katedra egzistuoja dėl to vieno vieneto. Ką Lietuvoje veiks šešiolika vienetų scenografų, niekas nežino". Taip pat, pasirodo, dabar vietoj dvidešimt penkių vienetų grupės KTU architektūros bakalaurų priimtos dvi grupės po trisdešimt penkis vienetus. Seriously, wtf?
the process, not unlike Kafka
